≡ Menu

Verslas, kaip dvasinė praktika – “pezalai” ar “įmanoma”?

Čia šiaip žodžiai mandrai sudėti, kad skambėtų gerai? Ar kažkas konkretaus?

Dar nežinau.

Kol kas, tai tik nuojauta, virstanti į žodžius.

Ir į klausimus:

Ką reiškia “dvasia”? “Verslas”? “Praktika”?

O tada:

Kodėl tai iš viso svarbu? Kam kelti šį klausimą apskritai?

Čia ir prasideda įdomybės:

Aš jo nekėliau. Jis pats iškilo.

Kaip dažnai būna, paryčiais, pusiau sapne. Iškilo ir neišnyko, kaip dauguma sapnų. Išliko ir pasirodė pakankamai įdomus, kad aprašyčiau jį šiandien #sraute.

Ar bent tyrinėti pradėčiau.

Verslas, kaip dvasinė praktika. Ne “tiesiog verslas”, ne “tiesiog dvasinė praktika”. Abu kartu. Viename.

JBP sako, kad mes negalime pasirinkti to, kas mus domina – mus domina tai, kas mus domina ir viskas. Smalsumas turi savo dievišką priežastį egzistuoti.

Panašu, kad “verslas, kaip dvasinė praktika” yra kelias, kuriuo trokšta keliauti mano širdis ir dvasia.

Kelias, kurį tik dabar pradedu sau įvardinti.

Kelias, kuriuo aš ėjau, klupinėdamas, apgraibomis, daužydamas galvą į aštrius kampus tamsoje bent nuo 2007-ųjų metų, kai atsidariau savo pirmąjį UAB ir..

..absoliučiai nesusigaudžiau, ką daryti toliau. ::)

“Arba drąsus arba kvailas”, sakė mano mylimas draugas ir mentorius Aurimas.

Aš su juo sutinku ir mintyse pridedu “arba abu”. Dar blogiau.

Laikui bėgant tapo akivaizdu, kad arba drąsa arba neišmanymas privalo pasitraukti, nes abu kartu jie yra potencialiai mirtinas, sprogstamas derinys.

Tuo tarpu..

Drąsa IR nuolatinis išminties akumuliavimas kartu man jau rezonuoja su dvasine praktika:

  • Drąsa yra sprendimas veikti nepaisant baimės, kuri yra neišvengiama;
  • Išmintis yra sistemingas neišmanymo mažinimas, kuris taip pat neišvengiamas.

Nes kiekis dalykų, kuriuos Tu ir aš ir mes žinome apie mus supantį pasaulį, realybę, Visatą yra nykstamai mažas, palyginus su kiekiu dalykų, kurių mes absoliučiai neišmanome:

  • Mūsų gyvenimus vairuoja prielaidos, kurias mes priimame kaip faktus;
  • Ribojantys įsitikinimai, kuriuos sutapatiname su savimi;
  • “Aklosios dėmės”, kurių nepastebime stengdamiesi objektyviai įvertinti situaciją;
  • Kalnas suvokimą iškraipančių faktorių;
  • Beribė intuityvių, emocinių ir neurofiziologinių procesų gelmė;
  • Racionalaus proto įrankių neturėjimas arba netinkamas jų naudojimas.

Ir t.t.

Nieko stebėtino, kad tikrų inovatorių kiekvienoje visuomenėje yra absoliuti mažuma – kitaip civilizacija tiesiog sugriūtų, nes sėkmės tikimybė šioje srityje be galo maža.

Gebėjimas toleruoti didelį neužtikrintumo kiekį ir ne tik išlikti gyvam, sveikam bei naudingam visuomenėje, bet dar ir klestėti joje yra išties retas reiškinys, todėl ir apdovanojimai tiems, kuriems pasiseka yra neproporcingai dideli – nes jie rizikavo viskuom.

Kuriant verslą nuo nulio, testuojant naujus produktus, paslaugas, patirtis, prielaidas ir idėjas, neužtikrintumo yra labai daug – todėl aktyvuojasi labai daug baimės.

Paradoksalu, bet:

Kuo daugiau baimės aktyvuojama,
tuo daugiau galimybių transformuoti tą baimę į drąsą.

Iki tam tikros ribos, žinoma. ::)

Todėl verslas gali būti labai geras praktikos kelias – nes juo eidamas privalėsi vis iš naujo įveikti kliūtis, apribojimus, iššūkius, baimes.

Bei neišvengiamai susitikti su pasauliu ir savimi.

Ir, kai nepaisydamas savo baimės, Tu vis tiek atlieki veiksmus – du, tris, keturioliką kartų – ir kai supranti, kad jie ne tik nenužudė Tavęs, bet ir padėjo modifikuoti realybę norima linkme, tada baimė vis labiau užleidžia vietą intrigai, entuziazmui ir paslapčiai:

Ką DAR mes galime?.. Kas DAR mums pasiekiama?
Po vieną. Drauge.

Nesileisdamas į kelionę, nesužinosi.

Todėl sprendimas veikti yra alcheminė akimirka išties.

Nes:

Veiksmas transformuojama baimę į emocinį kurą.

Išjudinti stovintį traukinį – sunku. Bet kai jis jau rieda, tiek jį greitinti, tiek palaikyti esamą greitį – sąlyginai lengva.

Todėl judesio kiekis yra tokia galinga jėga:

Atlikdamas veiksmus vieną po kito taip, kad neprarastum judesio kiekio, Tu imi generuoti ir akumuliuoti vis didesnius emocinio kuro kiekius ir to vidinio kuro energija ima iš tiesų stipriai nešti Tave.

Pridėk į komandą dar 2-3-4 žmones, kurie sinchronizuotai daro tą patį su Tavimi bendra kryptimi ir gaunate aukšto intensyvumo auginantį patyrimą, kurį sunku atkartoti kitur.

Svaigina, lyg surfintumėt realybės bangas:

Net jei 3 kartus iš 4 Tu krenti nuo lentos, susibraižai visas į dugną ir purški smėlį iš nosies, tas ketvirtas kartas – sėkmingas – viską atperka (de)šimteriopai.

Ir Tu nori dar. Daugiau. Geriau. Galingiau.

Kelios pergalingos realybės bangos viena po kitos gali labai greitai užauginti entuziazmą iki euforijos – jei neturi tinkamos sprendimų priėmimo sistemos, tokia sėkmės grandinė gali vesti į nepamatuotą pasitikėjimą savo jėgomis.

Bei ištikimus jo palydovus – lengvabūdiškumą, narciziškumą, puikybę ir kitus gražiai apsirengusius demonus.

“Mes nepakylame iki savo lūkesčių, mes nukrentame iki savo įgūdžių.”

Archilochos

Tu vis labiau painioji galimybę su tikimybe, todėl nusitaikai į daaaaug didesnę bangą, nei tuo metu gali apžioti, imi kilti kartu su ja ir staiga supranti, kad vietoje dar vieno svaiginančio skrydžio bei drugelių jausmo pilve, Tu patekai į..

..traukinio avariją vandenyno dugne.

Tavo esminis tikslas dabar – kaip nors išgyventi. Išgyventi pačiam ir nenuskandinti kitų, kurie čiuožė šią bangą kartu su Tavim.

It is not fun and not good.

Tokios “povandeninio traukinio avarijos” gali būti mirtinos ir perkeltine ir tiesiogine prasme:

Kai kurie žmonės po tokių patirčių niekada nebeatsigauna emociškai ir nugyvena likusį gyvenimą slopindami savo dvasios signalą vienais ar kitais malšinamaisiais – vėl leistis į autentišką, iš pačių esybės gelmių kylančią herojaus kelionę jiems yra tiesiog per skausminga ir per baisu.

Šie žmonės atsisako drąsos.

Kiti po tokių pakartotinų smūgių, darydami vis tas pačias klaidas ir niekaip nesugebėdami suprasti, atpažinti bei transformuoti jas, atima sau gyvybę tiesiogiai, fiziškai, nes gyventi savo gyvenimą ne herojaus kelionėje – taip ir neišpildant savo paskirties – jie tiesiog nemato prasmės.

Šie žmonės išlaiko drąsą, bet atsisako išminties.

Gal aš čia ir per dramatiškai. ::)

Bet esmė ta, kad..

Kažkuri mano dalis nieko nenori labiau, kaip tik tapti disciplinuotu chaoso pilotu – begalybės banglentininku, kuris vis daugiau laiko praleidžia šokdamas tarp bedugnių ant tos plonos, galingos, paslaptingos ir nenuspėjamos ribos tarp chaoso ir tvarkos.

Verslas gali būti vienas šios praktikos kelių. Savo širdimi tai jaučiu.

Jei taip lemta, tada tegul taip ir bus.

Saldžių::)

L.

P.S. Perbėgo akimirkos pojūtis, kad supratau, kodėl negydomas potrauminio streso sindromas yra real shit..

Terapeutai, mums jūs labai reikalingi!..

P.P.S. Kryptingai veikdamas išorėje tvirtėji ir vidumi.

Dar ir todėl verslas atrodo kaip vienas iš labai potencialių dvasinio augimo kelių – nes leidžia Tau išreikšti ir įkūnyti dvasią konkrečiais, pamatuojamais, visuomenei naudingais veiksmais.

Ką Tu manai?

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment