≡ Menu

Tikslas, kuris yra vertas kelionės. I dalis.

“Skausmas + refleksija = progresas.”

Ray Dalio

2019-ųjų metų vasario 15 diena mano sąmonėje įsirašė kaip dvigubai skausmingas patyrimas:

Sprendimas uždaryti Karių Kūrėjų studiją ir išsiskyrimas su nuostabia mergina po beveik dvejų metų bendro augimo bei daugybės gilių patirčių.

Iš karto po to gerus 3 mėnesius aš ėjau per tikrą skaistyklos etapą.

(O gal “pragarą Žemėje”?..)

Tiek verkęs nebuvau savo gyvenime – ir iš praradimo skausmo ir iš dėkingumo, kad visas tas stebuklas bei grožis apskritai galėjo įvykti.

Bei fakto, kad aš buvau laimingasis, kuriam visa tai buvo lemta patirti.

Tame etape nedariau nieko daugiau tik dirbau, miegojau ir bendravau su šeima.

Sustabdžiau praktiškai visus socialinius ryšius, praktikas, patirtis, projektus ir veiklas, kurie man buvo tokie įprasti iki tol.

Tada atėjo vasara ir tapo kiek lengviau..

Nors džiaugsmo vis dar buvo be galo mažai.

O vasarai baigiantis ašaros jau buvo išplovusios bei išvaliusios pagrindinius skausmo kanalus, todėl pirmąjį savo susitikimą su mama Aya galėjau priimti kaip niekad skaidrus.

Savo pirmąjį Ayahuascos patyrimą aš gavau dovanų ir jis buvo iš tikro karališkas:

Iš viso 4 ceremonijos per dvi savaites, kurios atrakino naujus suvokimo, priėmimo, atjautos ir galios kanalus.

Ir begalinio, kosminio, dieviško ryšio.

Su šeima. Su protėviais. Su savimi. Su Žeme.

Ir didžiąja jos visuma ir ta maža, šventa, magiška teritorija, kurioje mes gyvenam dabar.

Su Lietuva. Su gyvūnais ir augalais. Su Dievu. Su dievais. Su gamtos esybėmis. Su savo dvasia. Su pelkėmis, laukais ir miškais.

Su dieviškąja nesuvokiamybe, kuri egzistuoja kiekviename begalybės taške, kiekvieną akimirką, tiek išorėje, tiek viduje.

Berods, po trečios ceremonijos, mane tiesiog užtvindė begalinis, aukštyn keliantis gyvybinės energijos ir džiaugsmo srautas, kuris išorėje pasireiškė elementariai magišku suvokimu:

Aš nepatyriau jokio žlugimo, jokio sutriuškinimo,
jokio fundamentalaus pralaimėjimo – man tik DAR nepavyko įgyvendinti to, ką jaučiu esant įmanoma viduje.

DAR NE. Tik “dar ne”.

Va ir viskas.

Ir tai, kad man dar nepavyko, nieko nesako apie tai, kas manęs laukia ateityje.

Klausimas, kuris tuo metu vis iš naujo sukosi viduje ir kurį aš kartojau pats sau garsiai vėl ir vėl ir iš naujo, su sprogdinančiu džiaugsmu ir nešamas vėl atgijusio, veržlaus, begalinio smalsumo:

KĄ DAR PRIVALAU IŠMOKTI?
KĄ DAR PRIVALAU IŠMOKTI?..
KĄ DAR PRIVALAU IŠMOKTI?!..

Negalėjau nustygti vietoje, nes žinojau, kad..

Aš esu gyvas, aš galiu daryti veiksmus, galiu mylėti savo artimiausius, brangiausius žmones!..

O tada – ir kitus.

Galiu vykdyti savo sielos paskirtį, galiu priimti visą savo keistumą, galiu mėgautis tuom, kas esu, galiu nustoti kankinti save.

Save, Tave ir mus.

Galiu kurti. Galiu mokytis. Galiu tarnauti. Galiu džiaugtis. Galiu būti. Galiu augti.

Nuo tamsiausios tamsos, iki šviesiausios šviesos – priimdamas save, besąlygiškai, visam žmogiško patyrimo spektre.

Tai yra viskas, ko reikia. Man nieko netrūksta. Aš viską turiu.

O visos nesėkmės, kurias iki tol buvau taip sureikšminęs ir kurioms buvau suteikės tokį didžiulį, mane gniuždantį svorį, yra tiesiog informacija – maistinga, vertinga ir potenciali super galia.

“I would rather take blows in the arena, then watch from the sidelines” sakė kažkas ir tuo metu aš visu savo kūnu, visomis savo ląstelėmis bei atomais suvokiau, kad tai yra absoliuti tiesa.

Sunku nusakyti šio suvokimo, tekančio per kūną, teikiamą džiaugsmą.. [1]

Aš turiu KALNĄ vertingiausios, maistingiausios, galingiausios informacijos – aš turiu save ir turiu savo PATIRTIS!..

Turiu savo sėkmes ir nesėkmes – kurias galiu nuosekliai peržiūrėti, atsijoti, išfiltruoti ir pradėti iš naujo.

Patirtis, kurių galėjau ir neturėti. Patirtis ir iš jų kylančias žinias, idėjas bei įgūdžius, kurių dauguma žmonių neturėjo ir neturės.

Žvelgdamas atgal, aš matau save, kaip absoliučiai palaimintą laimingąjį, kuris metai iš metų niekaip negalėjo suprasti, kad jam ištisai sekasi – net kai atrodė, kad “pasaulis daužo juodai”. Ypač tada.

“Let the fail happen and then squeeze the shit out of it” sako Scott Adams.

Todėl..

Aš esu be galo dėkingas savo draugams ir Visatai už tai, kad praėjusių metų rudenį, iš karto po Ayos gydymo, aš galėjau išsikraustyti į mažą trobelę Švenčionėliuose – tobulą erdvę ilgai, giliai refleksijai.

Gyvenimo peržiūrėjimui, kuris veda į naują kokybę ir naują etapą.

Erdvė tam tobula, nes Švenčionėliuose iš esmės nieko nevyksta:

  • Jokių renginių, kurie būtų iš tikro įdomūs;
  • Jokių viešųjų erdvių, kurios būtų bent kiek labiau intriguojančios;
  • Jokių pagundų, kurios atitrauktų nuo to, ką jaučiu ir žinau giliai viduje.

Išskyrus mažą ir jaukią Miško Uosto bendruomenę, kuri tapo mano draugais, globėjais ir mano antraisiais namais.

Ruduo Švenčionėliuose buvo stebėtinai panašus į “labai ilgą ir lėtą Ayahuascą”.

Kartais, aš ištisomis savaitėmis niekur neidavau iš namuko ir leisdavau sau veikti tai, ko man norėdavosi tuo metu:

  • Nuo įsisotinimo filmais ir serialais;
    (“Vikingai”! ir “Mediči”.)
  • Iki rašymo, eskizavimo, projektavimo, skaitymo ir meditacijos.

Supratau kelis dalykus.

Pirma:

Buvau įpratinęs save jausti kaltę už tai, kad žiūriu filmus, o ne darau ką nors produktyvaus.

Pvz., tą rudenį Švenčionėliuose aš nepatogiai jausdavausi prieš draugus, kai įvardindavau, kad “vėl žiūrėjau filmą”, net jei tas filmas man kėlė tikrai didelį, nuoširdų pasimėgavimą, pasigėrėjimą ir pasitenkinimą.

Antra:

Paskutinį kartą žiūrėjęs serialą buvau prieš tris metus – “Westworld” ir “Marco Polo” – kaip tik 2016-ųjų metų spalį-lapkritį.

Po to karto, filmas kartu su draugais dar buvo toleruojamas, bet serialai – griežtai ne.

Iš patirties žinau, kad visi kraštutinumai, praktiškai be išimčių, po kiek laiko smogia “bukuoju galu į pakaušį”, bet..

Šitą praleidau. Ir vėl. ::)

To pasekoje ėmiau kaltinti bei teisti save už norą žiūrėti serialus – ir filmus, jei žiūriu vienas pats, be kompanijos.

Pats to nepastebėdamas.

Buvo įdomu tai pagaliau pastebėti, įvardinti ir “atkabinti” – kai tai padariau, noras žiūrėti filmus bei serialus laipsniškai ištirpo savaime.

Ir vėl atėjo kūrybos etapas.

Būtent ten, Švenčionėliuose, manyje galutinai susijungė aiški ir konkreti patyriminio universiteto – arba “Baltų Havajų” – vizija.

Supiešta eskizais, aprašyta esminėmis įžvalgomis, klausimais bei principais ant daugybės lapukų, kuriais išklijuotos darbo kambario sienos.

Būtent Švenčionėliuose lapkričio mėnesį aš suprojektavau pagrindinį Karių Kūrėjų “baraką”, kurio pristatymas taip pat pakeliui.

KK “barakai” – man pačiam labai netikėtas, bet tuo pat metu elementariai “akivaizdus” pastatas, kuriame gyvens patyriminio universiteto “kadetai”.

Suprojektavau jį iki detalių, aiškiai žinodamas visus “kodėl” – per tris savaites, beveik non-stop, negalėdamas atsitraukti, lyg šniočiau kokainą. [2]

Projektavimą kartas nuo karto pertraukdavo pasivaikščiojimas su Miško Uosto draugais, bet..

Pasivaikščiojimo metu manyje susijungdavo nauji sprendimai, idėjos bei detalės ir aš nebegalėdavau sulaukti, kada galėsiu grįžti bei projektuoti.

Todėl iš pasivaikščiojimo dažniausiai tiesiog bėgdavau namo, kad galėčiau kuo greičiau vėl atsiduoti “kūrybinio sekso manijai”.

Galiausiai, tapo akivaizdu, kad šiame etape užfiksavau visus projekto elementus, kuriuos užfiksuoti norėjau.

O galutinėms smulkmenoms bei vizualizacijoms mano kompiuteris tiesiog per silpnas, tad teks kiek palūkėti.

Laikui bėgant, praktiškai identišku būdu aš suprojektavau dar 3-4 patyriminio universiteto komplekso pastatus.

Kario Kūrėjo bokštelis yra vienas iš jų.

Man tapo labai aišku, kodėl tie pastatai yra būtent tokie, kokie yra:

Kokios jų tarpusavio funkcijos, kaip jie integruojasi į bendrą visumą ir kaip ta visuma kuria sinchronizuotą, magišką transformacijų bei augimo lauką tiems, kurie ten dirba, mokosi ir gyvena.

Bet..

Šiandienos laikas jau baigėsi, susitinkam rytoj. :;)

Čiao!..

Dieviškoji beprotybe Tu.

***

P.S. Seth Godin puikiame interviu su Tim Ferriss klausė:

“Ką darytum, jei iš anksto žinotum, kad Tau nepavyks?”

Aš:

“Taip!”

[1] Akivaizdu, racionalus žinojimas šioje srityje yra tiesiog nepakankamas – mintyse gali kartoti, kad “nesėkmės nėra, yra tik informacija” kad ir iki begalybės, bet tai niekaip nekeičia jausmo viduj.

Tuo tarpu patyrimas/suvokimas, gaunamas PER KŪNĄ turi potencialo nušluoti senus paternus, kaip ugnis šiaudų kūgį. Kad galėtum atgimti, kaip feniksas.

Nes jis – Tavyje.

[2] Ne, kokaino aš nesu bandęs. Keista, ar ne? ::)

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment