≡ Menu

Susitikimas Su Savimi, Tavimi ir Mumis Visais.

Kaip įdomu “viešai” galvoti, ką pasakyti. Kuom šiandien noriu pasidalinti? Ką diktuoja širdis? Dėl ko džiaugiuosi? Dėl ko nerimauju? Kas atrodo vertinga? Brangu. Ir svarbu. Reikalinga.

Labai retai kada žinau atsakymą iš anksto. Iš tikro – niekad nežinau. Kiekvieną kartą atsakymą sužinau tik tada, kai baigiu atsakyti į klausimą, žodžiu arba raštu, labai retai – mintyse. Kartais, tiesiogiai veiksmu. Bet patys klausimai jau iš karto pažadina tam tikrą nuojautą, emociją, pojūtį. Vidinius debesis, sroves ir gelmes. Elektros impulsų fejerverkus. Laipsniškai besiformuojančius į žodžius, kuriuos galiu iš pradžių jausti, o tada matyti priešais save ekrane.

Atsakymai. Sąmonės tėkmė laike ir egzistavimo “įrodymai”:

“štai, aš esu čia” “galiu stebėti save” “kaip ir visą kitą” “tiesiog stebėti, būti ir jausti” “ir liudyti, kaip atsakymai patys ateina” “iš Tavo intuicijos ir racionalaus proto” “per širdį, jei Tau tikrai sekasi” “per kažką kito, jei nelabai”.

Kodėl tai rašau? Kas man atrodo svarbu? Ką aš noriu pasakyti?

Noriu pasakyti, kad be galo gera, įdomu ir nuostabu yra tiesiog būti, kontakte, betarpiškai, su tuom, kas yra. Su savimi, kai esi vienas. Su draugais, su šeima ir su Dievu.

Su Dievu vis dažniau. Bet per retai::)

Dar prieš metus niekaip nebūčiau patikėjęs, kad kasdien nuoširdžiai kalbėsiu “Tėve Mūsų” – devintas mėnuo jau beveik įpusėjo – bet kaip tik taip ir nutiko:

Nuo 2019-ųjų metų rugpjūčio kasdienis “Tėve mūsų” man tapo toks pat “savaime suprantamas”, kaip poreikis ryte išsivalyt dantis.

Privalomoji, neišvengiamoji ir nuostabioji dvasinės higienos dalis. ::)

Mano kelyje, dabar.

Kaip nuostabu, kad galima girdėti žodžius ir absoliučiai nesuprasti prasmės, jausmo, reikšmės. Begalinės gelmės. Kurią tie keli žodžiai slepia.

Tas pats gali nutikti ir su vienu žodžiu, akivaizdu. ::)

O tada vieną akimirką kažkas nutinka ir staiga prasmė atsiveria visa savo galia ir grožiu, triuškindama bet kokią žodinę artikuliaciją.

Buvai kurčias ir ėmei girdėti. Buvai nebylys ir staiga gali kalbėti.

Ar bent jau – pagaliau – suprasti žodžius.

Kažkiek. Kai kuriuos. ::)

Prisimenu, kad mano mama kartais pabaigdavo maldą žodžiais “..ir vesk mus prie gero.” Ne “..gelbėk mus pikto“, bet “..vesk mus prie gero.”

Graži ir šviesi variacija. Man ji patiko taip pat – visai nesinorėjo galvoti apie “blogą ir piktą” – todėl ėmiau taip pabaigt maldą ir aš. Tais retais kartais, kai kalbėdavome maldą bendrai prie šventinio stalo su vienu kažkuriuo iš tėvų.

Dabar manyje labai gyvas jausmas, kad “..gelbėk mus nuo pikto” yra tiesiog tobula, galinga, dieviška maldos pabaiga. Nes tik tiek ir tereikia:

Gelbėti save – o tada ir kitą – nuo pikto.

Naudojant tam visą įmanomą pagalbą, kurią tik galima pasikviesti.

Ir už Dievą galingesnio koncepto kol kas tiesiog nėra:

Per epochas, kultūras, civilizacijas; per kraują, karą, marą ir badą; per seksą, meilę, džiaugsmą, euforiją; per milijardus žmonių visam žmogiško patyrimo spektre, kurie šimtus, tūkstančiūs ir milijonus kartų įkalbėjo, įbūrė ir įmeldė tuos žodžius į juos supančią aplinką bei įkūnyjo juos savo veiksmais. Žodžius, išties dieviškus, magiškus, beveik nesuvokiamus. žodžius, kurie leido mums atkeliaut iki čia ir leidžia keliauti toliau.

Kaip rūšiai. Kaip civilizacijai. Kaip sąmonei. Kaip gyvybei. Kaip dieviškosios nesuvokiamybės liudytojui šiame beprotiškame, kosminiame, šventame žaidime.

Beribės išminties žodžius; žodžius, ant kurių stovi šiuolaikinė vakarų civilizacija; išmintį, kuri banguoja per visą pasaulį ir visas kultūras.

Ir tų išminties žodžių smaigalyje yra Dievas.

Kodėl nesikreipus į jį? Kodėl nesiekus ryšio su tokia.. Begaline Būtybe? Kodėl nepaprašius pagalbos?

Kasdien.

Kad gelbėtų nuo mažų paslydimų. Nuo noro pasiduoti akimirkos malonumo impulsui ten, kur jam dar tiesiog ne vieta. Nuo noro atrodyti geresniu, nei iš tikro esu. Nuo baimės atsiverti prieš kitus ir prieš patį save. Nuo baimės žiūrėti sau ir Viešpačiui į akis. Nuo baimės priimti savo likimą.

Nes pakartotiniai maži paslydimai, jei toleruojami, atveda į vieną didelį blogį.

Todėl..

“..ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.”

Nes tai, kas gera, pasirūpina savimi. JEI tik neleidi, kad įvyktų tai, kas veda į blogą.

Nes tai, kas iš tiesų gera, jau yra čia. Visada.

Rojus Žemėje.

Ką?

:;)

P.S. “Nusprendęs eiti prieš Dievą – prieš visumą – Tu pats save atskiri nuo jo ir akimirksniu patenki į pragarą, kurį pats susikūrei.”

JBP “Biblical Series

At the moment, I am heavily influenced by JBP, obviously. Are You, yet?..  🤔

{ 2 comments… add one }
  • Bendž 2020-04-26, 14:47

    I like this, my Brother.
    Gražiai, atvirai rašai. Kažkoks naujas ramybės, paprastumo sluoksnis dvelkia tekste.

    Ačiū 💛

    • Linas Matulis 2020-04-28, 02:29

      Ačiū labai, broli. Gera jausti Tave čia ir girdėt Tavo žodžius. Pasiilgau

Leave a Comment