≡ Menu

Rašymo Amatas, Teigiamų Emocijų Higiena ir Kitos Produktyvumo Gudrybės.

Iš elementariųjų faktų skrynios:

Rašymas – tikras rašymas, tokioje kokybėje, kokią aš šiuo metu galiu išspaust iš savęs ir tokioje, kokios iš savęs reikalauju – yra daug pastangų ir koncentracijos reikalaujantis darbas.

Straipsnių tekstus, ne #srauto.

#Srauto tekstus rašyti lengva, nes žinau, kad jų paskirtis yra “greitos apykaitos palaikymas”, o ne “amžinoji tiesa” – labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šią struktūrą, nes tai padeda man ir neužsivelti rašant ilgus tekstus IR jausti progresą bei pasimėgavimą rašymo procesu.

Konkretus pavyzdys:

Straipsnį apie asmeninės galios platformą pradėjau rašyti dar gegužės 6 dieną, o dabar jau gegužės 18 dieną – nuo rašymo pradžios praėjo jau 12 dienų, o straipsnis dar nebaigtas.

Patikslinimas:

Iš 12 dienų atmetus 4 savaitgalio dienas, gauname 8 kasdienio rašymo dienas. Beveik dvi darbo savaites. Be dviejų dienų.

Atgal prie esmės:

Dirbu prie straipsnio jau 8 dienas maždaug po 4 valandas kasdien ir nuosekliai stumiuosi arčiau pabaigos – liko 2 priežastys iš 8 – bet dar ten nesu.

Esmė:

JEI per tas 8 dienas nebūčiau parašęs 8 greitų #srauto tekstų, mano motyvacija rašyti tokį ilgą ir “nepabaigiamą” straipsnį būtų akivaizdžiai kritusi.

Kodėl?

Nes vienas iš dėsnių žmonių vadybos teorijoje sako, kad:

Žmogus privalo gauti tarpinį rezultatą bent kas 3 dienas, kitaip jo motyvacija krenta.

Aš esu žmogus. Man galioja dėsniai. Tiek, psichologijos, tiek gravitacijos.

Todėl privalau tuos dėsnius gerbti, jei tik man svarbu gerbti ir mylėti save – man svarbu – nes elgtis kitaip, reikštų užsiimti savęs kankinimu.

Esu tai daręs. Ilgai. Daug kartų. Per daug. Per ilgai.

Tie 8 greiti #srauto tekstai leido man matyti konkrečius rezultatus – kasdien, baigtus, išorėje – net jei mano straipsnis vis dar neturėjo jokio baigtinio rezultato, išskyrus “nuolatinį ilgėjimą”.

Iš patirties žinau, kaip blogai gali būti, kai ilgą laiką dirbi prie užduoties kuria tiki, bet vis negali jos užbaigti ir parodyt kitiems, nes prieš tai nori išgaut “tą kokybę”, kurią jauti esant įmanomą giliai viduje.

Per ilgai negaunant konkretaus, baigtinio, išorėje matomo rezultato – “štai, viskas, padariau!..” – pradeda nykti progreso pojūtis, įsėlina abejonės, nepasitikėjimas savo jėgomis ir beprasmybės šešėlis:

Besislapstantis po klausimais:

Ką aš čia iš viso darau?.. Gerai čia darau ar blogai? Gal jau nusišneku? Gal per ilgai sėdžiu prie šio projekto/straipsnio/dizaino ir esmės nebematau? Gal per ilgai savo “mažam slojikėlyje” užsimarinavau?..

Tai svarbūs klausimai ir jie nėra be pagrindo:

Per ilgai užsimarinavęs savo “mažam slojikėlyje” Tu tikrai rizikuoji prarasti ryšį su platesne tikrove ir “nugrybaut į lankas”, todėl turėti periodinį grįžtamąjį ryšį yra tiesiog privaloma.

Kaip dažniausiai, kad būna, laimi balansas:

  • Svarbu ir gauti tarpinius rezultatus – jei ne kasdien, tada bent du kartus į savaitę;
  • Ir koncentruotai padirbėti vienumoje prie vertingesnių, labiau ilgalaikių projektų.

Ir jausti realybės pulsą ir vairuoti savo gyvenimo laivą pagal vidinį kompasą ilgalaike kryptim – nesiblaškant, nešokinėjant ir pasitikint savimi.

Panašu, kad mano straipsniams toks periodinio grįžtamojo ryšio terminas bus dvi savaitės, kol kas.

Taip, aš irgi norėčiau parašyt jį greičiau, bet:

  • Žinau, kad per dvi savaites pabaigti straipsnį – ilgą, tankų ir vertingą – tikrai yra mano galimybių ribose;
  • Taip pat tikiu, kad greičiausiai sugebėčiau tai padaryti ir per savaitę, tačiau tai man sukeltų tiesiog per daug streso.

Dabar. Šiuo metu.

Kol dar neįgavau “pilnos sportinės formos” ir nesijaučiu tikrai pasiruošęs “šturmo sezonui”.

O tada..

Bus matyt.

:;)

L.

P. S. Kokie produktyvumo dėsniai, principai ir gudrybės padeda TAU?

Rašant tekstus, piešiant, programuojant, projektuojant ar drožiant neoninius rūpintojėlius.

Smalsu!

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment