≡ Menu

Priežastis, dėl kurios gyvenu.

Patyrimai ir suvokimai – autentiški patyrimai ir iš jų kylantys suvokimai – yra esminė priežastis, dėl kurios gyvenu.

Ar vienaip ar kitaip bežiūrėčiau, vis prie to paties sugrįžtu.

Kai tai įvardinu, kyla klausimas:

KODĖL man tai svarbu?

Ir.. čia aš suklūstu. Nes.. dar nežinau. Tik jaučiu.

Jaučiu, kad “čia daugiau tiesiog nėra ką veikti” – kaip tik leistis į tuos patyrimus, į kuriuos leistis Tave kviečia širdis.

“Autentiškas” – man tai ir reiškia – toks, į kurį leistis Tave kviečia širdis. Tavo dvasios centras. Tavo esybės šerdis.

Kai galvoju apie autentiškus patyrimus ir iš jų kylančius suvokimus – kurie veda į naujus patyrimus, kurie veda į naujus suvokimus, kurie.. – man tai yra tikras “amžinasis variklis”.

Gyva, bedugnė, nesibaigianti paslaptis.

Panašu, kad man tai yra pagrindinis faktorius, nusakantis, kas yra “tikrai gyvas”, o kas “tik apsimeta”.

“Tikrai gyvas” – tas, kuris pakartotinai leidžiasi į naujas, gilias, autentiškas patirtis, parsineša iš ten naujus suvokimus ir integruoja juos į savo gyvenimą konkrečiais, kasdieniais veiksmais.

Darbais. Kūriniais. Buvimu.

Kol sugebi tai daryti – tol esi gyvas; kai nebesugebi to daryti – tampi “kevalu”, kuris funkcionuoja savo senu, įprastu, automatiniu būdu ir nebeprisimena priežasties dėl kurios jis iš tiesų egzistuoja.

Nebeprisimena kibirkšties.

Nebejaučia vidinės ugnies.

Bet!

Kol “kevalas” gyvas – kad ir kaip užkerpėjęs jis būtų – tol gyva ir dieviškoji jame kibirkštis.

Ar bent jau taip aš renkuosi tikėti.

Gerbti dieviškąją kibirkštį kiekviename – kad ir kaip prigesusi ar “beviltiška” ji atrodytų iš šalies. Puoselėti, globoti ir saugoti ją. Mintimis, jausmais ir veiksmais. O jei ne globoti, tada bent netrukdyti jai būti. Nes..

Kol žarija gyva – tol galima įpūsti amžinąją ugnį.

Visų pirma – savyje.

Įpūsti. Pakurstyti. Prižiūrėti. Dėti vidun tai, kas gerai “dega” – tai, kas Tavyje kuria šviesą, šilumą, jėgą. Vidinę galią. Meilę gyvenimui. Aistrą nesibaigiančiai paslapčiai.

Kuri visada čia. Tavyje.

Kai Tavo vidinė ugnis rūpestingai kūrenama – lengva perduot žariją kitiems. Tiems, kuriems labiausiai tuo metu reikia.

Įdėt “pagaliuką”, “malką”, “šakelę”. Nemesti šiukšlių vidun. Nors ir tos sudega liepsnoje, kai jau gerai įkūrenta.

Jausti dieviškojo smalsumo kibirkštį ir liepsnojančią vidinę ugnį savyje – dovana; liudyti ją kituose – grožis, kurį kartais sunku atlaikyti.

O užvis nuostabiausia – susirinkti kartu aplink bendrą didelį laužą.

Degančių vidinių ugnių ir širdžių.

TAI yra priežastis, dėl kurios gyvenu.

L.

{ 1 comment… add one }

Leave a Comment