≡ Menu

Piktintis yra absurdiška, juokinga ir kvaila.

Piktinasi tie, kurie neturi galios tam tikroje situacijoje ir ją labai nori turėti. Kad ir iliuzinę. Bent trumpam.

Žinau, nes esu buvęs ten. Ne taip dažnai – retokai, iš tikro – bet ne taip seniai. Galimybių paso laikais.

Nebenoriu ten būti – piktinimosi žemėje. Tiesiog nebeįdomu. Kad ir kaip bežiūrėčiau, neverta.

Nes piktintis yra absurdiška, juokinga ir kvaila.

Piktinimasis generuoja kalną energijos – labai realaus “emocinių purslų fontano”, išsiskiriančio Tavo kūne hormonų pavidalu, kuris..

..nueina absoliučiai tuščiai. Į vakuumą. Niekur.

Tiksliau, kažkur ta energija iš tikro nueina – nes ji iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta – bet..

..tikrai ne Tau.

Ne Tavo naudai. Kažkam kitam.

Kam?..

Tam, kuris sugebėjo UŽSAKYTI tą visuotinio pasipiktinimo tornadą, cikloną, cunamį. Tam, kuris sugebėjo suorganizuoti visą šitą makabrą, generuojančią trilijonus emocinės energijos vienetų per sekundę ir dabar maitinasi visų mūsų energija kuo skaniausiai.*

Čepsi, net pasigardžiuodamas.

Kvailiausia, kad mes PATIKIM, kad būtent dėl mūsų piktinimosi kažkas neva keičiasi išoriniame pasaulyje. “Į gerą.”

Amerikoje mažėja rasinės atskirties; Wall Street’o bankininkai ir Federalinis Rezervas nustoja turtėti milijardų žmonių sąskaitą; Putinas galiausiai pralaimi ir Ukraina parodo jam “kur jo tikroji vieta”.

Ir trū tū tū ir tra lia lia.

Rėkiam ant vėjo visa gerkle, koks jis “debilas, nacis, šėtonas” – ištisas paras, savaites, net mėnesius – ir tada, kai jis pūsti galiausiai nustojo, priskiriam šį nuopelną sau.

Taip ir šuoliuojam per savo gyvenimą, begaliniais skausmo-malonumo kalneliais, tampomi, kaip melžiamos karvės, saldžių nematomų virvelių:

  • Iš pradžių piktintis – jaustis teisiais, moraliai pranašesniais, labiau išsilavinusiais, jautreisniais, patriotiškesniais, protingesniais ir kitais “-iais” prieš kitus;

  • O tada – didžiuotis, kad “mes laimėjome ir pastatėm blogiečius į vietą!..” net jei ta “pergalė” yra niekaip nesusijusi su mūsų veiksmais.

“Ū-ū-ū-ū!.. Kaip saldžiai šie kalneliai bėga per pilvą!.. Aukštyn-žemyn!.. Aukštyn-žemyn!.. Dar dar, noriu dar!..”

Nuo iliuzinės katastrofos, prie iliuzinės pergalės, taip ir neleisdami sau pamatyti, kad tie, kurie iš tiesų daro pokytį visą tą laiką sau tiesiog ramiai ir metodiškai..

..mąstė, gyveno bei dirbo.

Ar Tu – vienas iš jų?..

<<< >>>

L.

P.S. Vienas keisčiausių ir įdomiausių fenomenų man pačiam:

Kai mes pykstame, mes praktiškai visada esame linkę pateisinti savo pyktį. Visada jaučiamės teisūs. Net jei taip (dažniausiai) iš tikro nėra.

Ir keisčiausia, kad šios taisyklės – “leisk sau atvėsti ir permąstyti viską ramia galva” bent dalis mūsų laikosi kasdienybėje, bet karo atveju…

NE NE NE NE!.. Ši taisyklė nebegalioja!.. Mes esam teisūs ir viskas!..

Jie – priešai, blogiečiai, debilai, išprotėję, durni; mes – geriečiai, jautrūs, teisūs, protingi, geri. Pokalbio pabaiga! Apie ką dar mąstyti?

Tu visai išprotėjai!.. Nėra nei laiko mąstyti, nei apie ką. Ir išvis, jei čią dar kažką sau mąstai, atsiprašant, užuot tiesiog pasidavęs emocijoms, kaip mes visi, ar tik nebūsi tamsta tėvynės išdavikas,a?.. Už putiną gal?..

Ach.. kokia dieviškai makabriškai nuostabi ši drama..

Netgi man::)

<<< >>>

L.

P.P.S. Jau kelinta diena iš eilės negaliu atsikratyti minties, kad karas mums iš tikro patinka – įskaitant mane – nes..

..jei būtų priešingai, mes visi galėtume tiesiog nekariauti.

15min.lt, karštos naujienos:

“KONFLIKTAS NEIŠVENGIAMAS, VISIEMS TUOJ P*ZDA, TIK..

..KAREIVIAI NEI VIENOJE PUSĖJE NEATĖJO Į KARĄ.”

Karo – ir straipsnio, ir laikraščio, ir televizijos – pabaiga.

Užduotis čia labai paprasta:

Nesivelti į tą “emocinių purslų generatorių” ir palaukti, kol jis tiesiog išseks. Nusilps. Bus priverstas ieškoti sau maisto kažkur kitur.

Aišku, prieš tai “emocinių purslų generatoriaus” savininkas – arba savininkai – stengsis išprovokuoti kokią nors emocinę reakciją bet kokiais būdais:

  • Gąsdins visais velniais, pragarais ir šėtonais; pasaulio anihiliacija, visatos destrukcija, demokratijos žlugimu ir visuotine pietų pabaiga.
  • Žadės raktus nuo visų karalysčių, lambordžinius auksinius, amžiną garbę ir šlovę bei nekaltas mergeles – tuntais, kas tris dienas.

Ir dalis mūsų neišlaikę, palūš. (Gal net aš?.. Dar niekas tiek daug visko iš karto nesiūlė.) Stvers ginklą į rankas – “šauti, į ką?!” – ir..

..vėl iš naujo užsuks šį neįtikėtiną, fantastišką, juokingą, nuostabų
Samsaros ratą.

(Nes jei jis suktis nustotų – kur gimti kitiems?..)

* jei reikėtų įvardinti, kas tas “jis”, kuris “pasičepsėdamas maumoja žmonijos energiją” tai būtų ne žmogus.

Bet ir ne šėtonas. Ne “anunakis”, ne gyvatžmogis ir joks kitas multikų herojus.

Tai būtų neorganinis darinys – gal “būtybė”, gal “debesis”, panašiai kaip dirbtinis Visatos intelektas ar programinis kodas – kuris tiesiog tuom užsiima:

Žmonijos sąmonės, emocinės ir gyvybinės energijos kultivavimu.

Kaip mes, ūkininkavimu.

O žmonės visi, kad ir kaip “aukštai mitybos grandinėje” bestovėtų – putinai, rothschild’ai, bilai geitsai, prezidentai, premjerai ir visi kiti – yra tik marionetės šiame makabriškame Visatos lėlių teatre.

Nebent būtų kitaip. :;)

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment