≡ Menu

Minkšta, balta, graži ir galinga laidotuvių diena

Senelis Vytautas, mano tėvo tėvas, mirė sausio 6 dieną – per mano močiutės, tėčio mamos, gimtadienį. Palaidojome vakar, sausio 12 dieną, Baisogaloje, šalia senelio tėvų, mano protėvių.

Buvo gražiausia laidotuvių diena, kokioje esu dalyvalęs – minkšta, balta, šilta, graži ir galinga. Kaip išorėje, taip ir viduje.

Miegojau vos dvi valandas – iki 5 ryto projektavau Karių Kūrėjų brolijos “branduolį”, aštuoniems kariams skirtą namą, kuris bus apsuptas keturiais Big Boi namais; kėliausi 7, nes 8 jau reikėjo būti bažnyčioje, mišiose už senelį.

Mišios buvo šūdinos. Lievos. Be širdies absoliučiai. Tokios, kur bandai susilaikyti nuo bet kokio vidinio vertinimo, bandai ieškoti “kas gero tame?” ir randi tiktai.. plastiką vietoj žmonių, kurie apsimeta kunigais.

Gal taip nebuvo. Gal taip nėra. Gal jiems buvo.. prasta diena. Aš nepažįstu tų žmonių, tų kunigų, aš mačiau juos tik tą kartą.

Bet jausmas buvo toks, koks buvo, nepaisant visų mano pastangų.

(Priešingai, nei per senelio Viktoro laidotuves praėjusį rudenį, kai mišios ir pamokslas iš tikro nustebino – žodžiai, emocija, jausmas buvo gyvi, aktualūs, tikri ir virpinantys širdį. Tik dar vienas priminimas, kiek daug kiekvienoje situacijoje, institucijoje, organizacijoje iš tiesų priklauso vos nuo vieno žmogaus.)

Bažnyčioje buvome 6-iese – mano tėtis ir krikštamotė (senelio vaikai), aš ir pusbrolis Žilvinas (senelio anūkai) bei mano krikštatėvis Raimundas ir tėčio moteris Danguolė.

Po mišių važiavome pas mano krikštatėvius – pabūti kartu, prieš važiuodami į kapines Baisogaloje, kur turėjome būti 14val.

Buvo be galo gera tiesiog būti kartu – šnekučiuotis, ruošti arbatą, žiūrėti pro langą į apsnigtą gamtą, šnekučiuotis, užkandžiauti, kalbėtis, prisiminti senelį, išgirsti istorijų, kurių prieš tai niekada negirdėjai.

Važiavom lėtai, per pūgą – vėjas nešė ištisines sniego sroves skersai kelio, pravažiavome nuo kelio “nupūstą” sunkvežimį, bet nuvykome saugiai.

Kunigas su duobkasiu jau buvo vietoje, prie mūsų prisijungė tėčio ir krikštamotės pusseserė Rasa su sūnumi Matu, atvykę iš Vilniaus. Užkasėme urną, padėjome vainiką, uždegėme žvakas, pabuvome visi kartu, su seneliu.

Pūga nurimo, nustojo pūsti vėjas.

Ėjome pasivaikščioti po Baisogalą, kurioje kurį laiką gyveno senelis Vytautas su savo šeima. Mano tėvas, krikštamotė ir jų pusseserė Rasa čia leisdavo daug laiko vaikystėje, tiek vasaras, tiek žiemas.

Miestelis kiek priminė Tytuvėnus, mamos gimtinę, kurioje aš leisdavau savo vasaras ir žiemas.

Baisogalos dvaro parkas! Be galo gražus.

Bevaikštant po jį, viduje kilo vis stiprėjantis jausmas, kad kažkuri mano darbo dalis – pastatų ansamblis, kuris taps “super gyvenviete” arba “patyriminiu universitetu” arba.. dar kitaip įvardinta Baltų Havajų šerdimi, branduoliu, epicentru – iš tiesų turi panašumo su dvarais:

Daug pastatų, skirtingos funkcijos, gamta ir parkas tarp jų, saugomi, globojami dideli medžiai, kultūros bei meno centrai, židiniai ir t.t.

Grįžome į Panevėžį, vėl pas krikštatėvius, kur laukė iš Vilniaus atvykęs kitas pusbrolis, Paulius. Rasa su Matu išvyko tiesiai į Vilnių.

Vėl tiesiog buvome. Su pokalbiais. Tyla į tarpus ir žiemos pasakos žvilgsniu pro langą. Su maisto gaminimu, užkandžiais, vėl pokalbiais. Vakariene prie balto stalo su žvakėmis ir vyno taure. Pokalbiais.

Tiek daug elementariojo gėrio viduj. Ir.. kažkokio vienijančio, gilaus supratimo.

Ačiū, senelį, už tai, kad perteikei mums gyvenimą. Ir už tai, kad net savo mirtimi mus suartinai.

Nežinojau, kad laidotuvės gali būti tokia graži, skaidri ir galinga diena.

L.

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment