≡ Menu

Lėtai, kaip kapsantys vandens lašai..

Vakar Big Boi progresas pasipildė miegamojo kambariu ir pagaliau baigtu modeliuoti lovos dizainu:

Man ir džiaugiasi širdis dėl to, kaip vientisai integruojasi lova į bendrą erdvės struktūrą ir baisu, kai pagalvoju, kaip reikės visą tai įgyvendinti realybėje.

Bet:

Jei, be kitų stebuklų, sugebėjom padaryti, kad filmai, nuotraukos, tekstas ir garsas skrietų per orą – t.y., wi-fi, 5G, etc. – tada rasim būdą ir kaip šitą riestainį suraityti.

Bei cinamonu pabarstyti. Ane, Aurimuk? :;)

Jei nėra aišku iš pirmo žvilgsnio, aplink lovą visu perimetru galima užsitraukti užuolaidas ir miegoti karališkame jaukume. Atskiroje, tik miegui skirtoje karalystėje.

O pramerkus akis ir atitraukus užuolaidas, vaizdas iš lovos bus maždaug toks:

Ir, galiausiai, išlipus iš lovos ir išėjus į lauką:

Taip, mąstant apie tai, kaip reikės realizuoti šitą klijuoto medžio ir lenkto stiklo konstrukciją, man taip pat šiurpsta smegenys, bet tuo pat metu kažkuri giluminė mano dalis žino, kad šis sprendinys tiesiog privalo būti toks ir joks “paprastesnis” variantas mano vidiniam standartui tiesiog netinka.

Arba statyti va šitaip, arba išvis nestatyti.

Tai va šitaip – lėtai lėtai, kaip kapsantys vandens lašai – atrodo mano kasdienis progresas prie Big Boi namo. Kuris vis labiau panašėja į tvirtovę-šventovę.

Ir tampa vis labiau gyvas, tiek išorėje, tiek viduje.

P.S. Taip, ten gimnastikos žiedai. Nes..

Kuo įvairesnis, dažnesnis ir džiaugsmingesnis judėjimas yra vienas iš svarbiausių mano poreikių, todėl mano namų programinis erdvės kodas privalo būti sukonfigūruotas ir pagal tai.

Supratai?

👹

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment