≡ Menu

Alchemikų Mistikų Klanas, Kaltė, Individuacija ir Tamsos bei Šviesos Integravimas.

Šeštadienį ryte sapnavau vieną tų sapnų, iš kurio pabudęs po kiek laiko privalai paklausti savęs:

– Pala.. Tai iš tiesų.. Visa tai realybėje neįvyko?..

Sapnavau, kad sutikau savo “tikrąją šeimą” – Alchemikus Mistikus – ir buvau absoliučiai priimtas jų.

Didelio būrio pačių keisčiausių, nuostabiausių ir mylimiausių žmonių.

Mano vidus buvo sklidinas šiltų, tekančių, spalvotų jausmų, o aplink nuolatos vyko magiški, absurdiški, neįtikėtini dalykai, kurie tuo pat metu buvo ir absoliučiai “savaime suprantami”.

Argi gali būti kitaip, kai Tavo šeima yra keliaujantys Alchemikai Mistikai?..

Pavyzdžiui:

Kažkuriuo bendro pasibuvimo metu mes – aš ir viena mergina, kuri buvo mano gidė/globėja – “išėjom į skrybėlę” visiems kitiems stebint.

Tiesiog, vakarėlio metu erdvėje atsirado “skrybėlė” – tradicinis mago cilindras – visi nukreipė savo dėmesį į mus ir mes “išėjom į skrybėlę”.

Skrybelėje mes praleidome maždaug dvi paras, tada grįžome atgal į vakarėlį pas savo Alchemikų Mistikų šeimą, kurie laukė mūsų sugrįžtančių vos dvi minutes ir..

Pasitiko širdingais plojimais.

Tą nuostabų, ilgą, nenusakomą Alchemikų-Mistikų šeimos pasibuvimą uždarėme Aptarimo Ratu, kurio metu kiekvienas galėjo pasisakyti taip ilgai arba taip trumpai kaip norėjo.

Kol visi kiti super dėmesingai ir nuoširdžiai klausosi.

Kai atėjo mano eilė pasisakyti, sugebėjau pasakyti tik vieną sakinį:

– Jūs man atrakinote naujus pasaulius..

Ir ašaros nekontroliuojamai pasruvo mano veidu, nors pats veidas šypsojosi, o viduje buvo absoliučiai ramu.

Įdomu – gal net įdomiausia – yra tai, kad..

Aš pasakojau apie šį patyrimą savo tėčiui – taip pat sapne – be galo nuoširdžiai, detaliai ir entuziastingai.

Panašu, kad žodis “katarsiškas”, kažkur čia tinka taip pat.

Tėtis klausėsi hyper dėmesingai, kartas nuo karto pasitikslindamas:

– Jūs buvot toj ir toj vietoj? A, geras, jo, mes ten darydavom tą ir tą savo laiku.

Jis buvo nuoširdžiai susidomėjęs, įsitraukęs, norintis žinoti daugiau, iki detalių ir besidžiaugiantis, kad man taip pasisekė:

Rasti, susikurti, užsitarnauti bendruomenę artimiausių žmonių, su kuriais būnant ir dirbant ir žaidžiant per širdį teką ugnys šilkinės..

Klausydamasis, tėtis visą laiką laikė maždaug tokią poziciją:

“Džiaugiuosi dėl Tavęs, labai, nors pats apie tai nieko neišmanau, o jei ir išmanau, tai tik labai paviršutiniškai ir hyper-mėgėjiškai.”

O tada vieną akimirką staiga..

..skėlė tokį asmeninės transformacijos “performansą”, kad tapo akimirksniu aišku, jog tėtis supranta daaaug daugiau, nei aš maniau iki tol.

Tėčio “transformacinis performansas” truko vos keletą ilgų sekundžių, bet visiškai padėjo mano žandikaulį ant žemės. O tėtis kaip niekur nieko kalbėjo “normaliai” toliau.

Maždaug toje vietoje mano sapno ekstazė pasiekė piką – jis viską supranta!.. jis absoliučiai su manimi!.. – ir aš pabudau.

<<< >>>

Pabudęs leidau sau kurį laiką tiesiog pagulėti sapno jausme ir susirinkti jo detales. Tada užrašiau, ranka, tai kas iškilo. Tai, kas išliko.

Dienos metu mintimis vis sugrįždavau prie šio sapno, taip pat įvardinau jį keliems savo draugų.

Būtent įvardinant – pasakojant sapną kitiems – aš sugebėjau identifikuoti vieną keistą vietą, kuri man buvo gryniausia mįslė.

Šiek tiek konteksto, kad būtų aiškiau:

Mano tėtis yra architektas – aš taip pat esu baigęs architektūrą ir turėjau tikrai daug žadantį startą šioje srityje, bet..

..mečiau ją ir nuėjau savo keistų asmeninių eksperimentų keliu.

Panašu, kad dėl to..

Visus tuos metus aš jaučiau kalną augančios kaltės ir gėdos prieš savo tėtį – kažkuri mano dalis jautėsi (ir gal vis dar jaučiasi) jį nuvylusi bei išdavusi.

Ir galutinė dėlionės detalė:

Mano tėtis yra be galo palaikantis ir jis man tikrai visiškai neprikaišioja dėl mano pasirinkimų, kad ir kiek daug kartų būčiau “vėl sukęs gyvenimo vairą į priešingą pusę”.

Štai ir mįslė-paradoksas:

Mano tėtis mane absoliučiai palaiko, kad ir ką bedaryčiau;

O aš vis tiek jaučiu – jausdavau – kaltę prieš jį.

KO-DĖL?..

Pasirodo, prieš gaudamas šią mįslę, aš jau buvau perskaitęs atsakymą į ją.

Neįtikėtino Europos šamano C. G. Jung’o “Raudonojoje Knygoje“:

“Tų pačių metų spalį Jung’as pristatė dvi kalbas Psichologų Klube. Pirmoji buvo pavadinimu “Adaptacija”. Ji turėjo dvi formas: adaptacija prie išorinių ir prie vidinių sąlygų. “Vidinės” sąlygos buvo priskiriamos pasąmonei.

Adaptacija prie vidinių sąlygų vedė į individuacijos poreikį, kuris buvo priešingas poreikiui prisitaikyti prie kitų.

Atsiliepimas šiam poreikiui ir iš to kilęs atotrūkis nuo atitikimo normoms vedė į tragišką kaltę, kuri reikalavo išpirkimo ir naujos “kolektyvinės funkcijos”, kadangi individas turi kurti vertę, kuri galėtų tarnauti, kaip pakaitalas mainais už jo nedalyvavimą visuomenėje. Šios naujos vertės įgalino individą atsilyginti kolektyvui.

Individuacija skirta mažumai. Tie, kurie yra nepakankamai kūrybingi turėtų verčiau atkurti kolektyvinį atitikimą visuomenės normoms. Individas turi ne tik sukurti naujas vertes, bet tos vertės taip pat privalo būti ir socialiai atpažįstamos, nes visuomenė turi “teisę tikėtis realizuojamų verčių”.”

<<< >>>

Kadangi Tėvo archetipas simbolizuoja hierarchiją, racionalumą, sistemiškumą ir tvarką, kaltė prieš visuomenę už tai, kad taip ilgai galėjau užsiiminėti asmeniniais eksperimentais – arba “individuacijos” procesu, pagal Jung’ą – man pasireikšdavo per mano tėtį.

Dėl to per pastaruosius 10+ metų aš kalbėdavau su juo vidutiniškai maždaug kas pusantrų metų. Gal biškį dažniau.

Jausdavausi kaltas, jausdavausi, kad “dar neturiu ką pasakyti”, todėl tiesiog vengdavau jo.

Laimei, nuo mano pirmosios Ayos ceremonijos praėjusiais metais reikalai stipriai apsivertė šioje srityje:

Mes kartu sutikome Kalėdas (pirmą kartą po.. nzn kiek metų), taip pat kartu šventėme jo gimtadienį, N kartų kalbėjome per bendrus visos šeimos video pokalbius, o asmeniškai telefonu paskutinį kartą kalbėjausi praėjusį ketvirtadienį vakare.

Žodžiu..

Aš esu be galo dėkingas, kad mamos Ayos dvasia – su visais savo pagalbininkais – toliau taip gražiai veda mane..

Jaučiu, kad šis sapnas tapo dar vienu “mazgo išrišimu” begalinėje patyrimų ir suvokimų kelionėje. Į namus. Mūsų visų.

Galima eiti miegoti dabar, pagaliau.

Arba..

Kvėpuoti. Giliau, lengviau ir ramiau.

:;)

L.

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment