≡ Menu

Joninės aka Rasos: Kai “Blogos” Patirtys Neša Geras Pamokas

Šitas bus trumpas, nes skauda galvą – dvi praėjusio naktys po 4val. miego – ir noriu šiandien eiti miegoti prieš dvyliktą, o ne saulei jau patekėjus, kaip iki šiol.

Nes, nu.. Kiek galima?.. ::)

Esminė žinutė sau pačiam šiandien tokia:

I’ve had enough. “Pusėtina” buvimo kartu kokybė mane užpiso juodai. Nebeįdomu. Nebenoriu. Vėl prisiimu visą atsakomybę už tai.

Čia ne kritika kitiems. Čia pabudimo signalas sau pačiam.

Prieš pradedant – aš esu labai dėkingas Eglei, kad ji pakvietė prisijungti kitus ir mane prie savo draugų pasibuvimo ant Žeimenos kranto miške.

Be akivaizdžių buitinių privalumų – nereikėjo rūpintis, ruoštis, galvoti.. Bac, per valandą ir susiruošei ir prisijungei – tik Eglės dėka gavau šį wake up call.

“Tai kas ten tokio blogo buvo???”

Tikrai “blogo” nebuvo nieko:

Miškas, laužas, upė, žmonės – trys/keturios atskiros draugų kompanijos po vienu Joninių dangum – ir..

..jokios vienijančios veiklos, apart maisto ir maudynių.

Nėra blogai. “Normaliai”. Plius, neabejotinai, buvo smagių momentų. Ne vienas. O turint omenyje, kad žmonės gražūs ir įdomūs ir be svaigalų visa tai – išvis gerokai “virš normos” standartas.

“Blogo” buvo tik tai, kad nebuvo nieko “tikrai gero” – gilaus, gražaus ir galingo – o kažkuri mano dalis to tikėjosi, nors tam ir nebuvo jokios realios priežasties.

Eglė labai aiškiai parašė, kad tiesiog bus miške su draugais, be jokios “programos” ir gali prisijungti visi Miško Uosto nariai, kurie nori.

Žodžiu, panašu, kad tiesiog pasibuvimų kiekio ir pasibuvimų kokybės santykis per pastaruosius pusantrų metų stipriai nusisvėrė į neigiamą pusę mano suvokimo sistemoje ir metas kažką daryt su šituom.

Nes..

Kai jau esi paragavęs, kaip iš tikro kokybiškai galima leisti laiką kartu, tokie “kaip ir malonūs, bet kaip ir nesuprantu, ką čia veikiu ir kodėl” pasibuvimai tampa po truputį vis labiau netoleruotini.

Matyt, senstu. ::)

Tai čia didžioji šių Joninių dovana man – be lašo sarkazmo:

Šis pasibuvimas man parodė, kad metas vėl imtis erdvių ir patyrimų kuravimo, vedimo bei organizavimo, nes kažkas viduje viso to tiesiog labaaaai pasiilgo.

Kaip miškas vilko.

Saldžių-ų-ų!..

:;)

L.

P.S. Šiandien taip pat prasisuko mintis, kad kaip būnant “tobulu architektūros studentu” man visur nuolat skaudėdavo dėl blogų architektūros pavyzdžių, kuriuos matydavau aplinkui, taip dabar vis labiau skauda dėl prastos – arba nepakankamai geros – buvimo kartu kultūros.

“Mes galim geriau.. Mes galim geriau.. Mes galim geriau.. DAAAAUG geriau..” sukasi nuolatinės turbinos viduj.

Metas jas jungti su išore.

Vėl. Pagaliau.

P.P.S. Kai išrašiau – kai įvardinau ir patikslinau – viduje sukilusį nepasitenkinimą, iš karto ir pats Joninių pasibuvimas nusidažė visiškai kitomis spalvomis:

Nu tikrai ten viskas buvo tiesiog labai gerai. Kaip nestruktūruotam pabuvimui be jokios programos ir dar su tokia “pabirusia” žmonių grupe – ameizing. Tiesiog nuostabu.

Žodžiu.. Ačiū.

::)

P.P.P.S. Nepasitenkinimas yra galia, kuri katalizuoja pokyčius ir išsprogdina senai užkalkejusius latakus:

Kur savo gyvenime TU jauti daugiausiai nepasitenkinimo pastaruoju metu?

Kas Tau galutinai atsibodo? Kas užpiso juodai? Ko Tu daugiau nebenori ir nebegali toleruoti?

Leisk sau nemaskuoti, negražinti ir nedailinti esamos padėties – tiesiog įvardink viską sau pačiam, taip kaip yra.

Aiškiai, taikliai, emocingai, švariai.

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment