≡ Menu

Įžeminimo Ramybė Po “Pilno Pasinėrimo” Patyrimų Nakties

Jau minėjau, kad praėjusio savaitgalio minifestivalis Kampuočio ežero pusiasalyje buvo didžiulė patyriminė dovana man ir mano draugams:

Magiška, organiška, nenuspėjama draugų grupės – kaip vienio – tėkmė, srūvanti PerKūną, kurios nusakyti tiesiog neįmanoma.

Naktis. Gamta. Draugai. Gyva paslaptis ir galia. Išorėje ir viduje. Pilnas pasinėrimas į tai, kas yra.

Kad įsitraukimas į patirtį buvo maksimalus, liudija ir ženklai, likę po nakties ant to paties kūno:

Priminimas. To, kas iš tikro svarbu. Vietoje tatuiruotės::)

Bet vakar ir šiandien labai gera jausti priešingą šiam emocijų verpetui jausmą – gilią ramybę, kuri virsta veiksmu ir nauju aiškumu.

Ramybę, kurios veikiamas pagaliau pradėjau rašyti apie Baltų Havajus – dvasinių startuolių slėnį – bene pagrindinę, didžiausią temą mano gyvenime.

Ramybę, kuri leidžia man įžeminti visas suvokimo dovanas, kurias atnešė gilių patyrimų naktis.

Įžeminti konkrečiais veiksmais – mano atveju, rašymu – kurie po to taps nauju atspirties taškus dar gilesnėms patyrimo kelionėms ir dar didesniems suvokimo šuoliams.

Be galo gera, kad galiu liudyti tai:

Ir naujų suvokimų srautą, kurį neišvengiamai atneša pilno pasinėrimo/grupės tėkmės patirtis;

Ir tų suvokimų užfiksavimą, įžeminimą, materializavimą konkrečiais kasdieniais veiksmais.

Jokio pofestivalinio “grįžimo į realų pasaulį”, kurio pakęsti širdyje negali. Jokių vidinių prieštaravimų, abejonių ir nerimo.

Aš darau tai, ką daryti mane veda širdis ir dvasia. Viskas – sklidina ir užpildyta. Realybė – vientisa, vientisa. Be jokių įtrūkimų, plyšių ir spragų.

Aš esu be galo dėkingas, kad galiu jaust ir rašyt šiuos žodžius.

Ir stebėti. Kur Begalybės Širdies kelias mus visus toliau ves.

Daug meilės,

L.

P.S. Garso takelis šiandien:

..tyla..

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment