≡ Menu

Fearlesness of Missing Out: Automatinis Menkavertės Informacijos Absorbavimas ir “Globali Ferma”

Aš esu apšalęs, kaip nieko ypatingo iš tiesų nenutinka internetinėje erdvėje, kol manęs ten nebūna – net jei būnu atsijungęs savaitėmis ar net mėnesiais.

Šiandien įsijungiau internetą po beveik mėnesio pertraukos – užsukau į jutūbą (geram pusvalandžiui) ir šiek tiek į instagramą (vos kelioms minutėms, gal dviems) ir.. Wow..

Absoliučiai NIEKO naujo.

Tas jausmas nusmelkė mane, iki kaulų smegenų:

Absoliučiai nieko tikrai naujo, įdomaus ar vertingo.

Nieko, kas užkabintų bent kiek gilesnes gelmes viduje. Nieko, kas sudomintų, supurtytų, surezonuotų.. Nieko, kas užtvindytų širdį grožiu. Nieko, kas priverstų susimąstyti. Nieko, kas būtų tikrai aktualu, reikalinga, vertinga.

Lyg būčiau tikrinęs internetą ne prieš 30 dienų, o prieš 30 minučių.

Tai yra jau koks 3-4 kartas per praėjusius metus, kai aš visiškai atsijungiu nuo interneto savaitei arba ilgiau, o rezultatas visada tas pats:

Kiekvieną kartą vėl “grįžęs į internetą”, aš suprantu, kad
ABSOLIUČIAI NIEKO NEPRALEIDAU.

Žvelgiant iš mano suvokimo taško, išoriniame pasaulyje iš tiesų nieko naujo/įdomaus/reikšmingo/vertingo taip ir nenutiko per visą tą laiką, kol buvau atsijungęs.

Nulis. Vakuumas. Nulio skylutė.

Šiame kontekste visos “svarbios, intriguojančios ir reikšmingos” jutūbo antraštės bei paveiksliukai atrodo trigubai juokingai – lyg maži vaikai, su tėvo kostiumu, bandantys vaidinti rimtus verslininkus arba gangsterius.

Natūralu, kad kyla labai daug klausimų šia tema..

Pvz.:

Tai KĄ tada aš ten veikdavau, tame internete, anksčiau?..

KASDIEN. Diena iš dienos, metai iš metų, po DAUGYBĘ valandų per dieną.

Akivaizdu, gaudavau ir kažką vertingo; kartais – netgi labai. Kitaip nebūčiau to daręs.

Tikrai nemanau, kad internetas yra “bevertis” arba, kad jis yra “blogis”. Internetas yra keistas ir nuostabus – jei jo nebūtų, nerašyčiau šių žodžių ir apskritai, turbūt, nerašyčiau.

Bet tuo pat metu..

Manyje gyvas kažkoks labai keistas pojūtis – pojūtis gilaus, perteklinio įsisotinimo. Lyg būčiau absoliučiai persivalgęs – iki PURTYMO – kažkokio patiekalo, kuris dar ne taip seniai būdavo grynas delikatesas.

Informacija kuo toliau, tuo labiau man panaši į maistą – jis gali būti labai kokybiškas, jis gali būti absoliučiai bevertis, jis gali būti nuodai; jo gali būti per daug, jis gali būti sutvertas taip, kad keltų priklausomybę ir t.t.

Štai vienas dalykas, kuris mane tikrai neramina:

Galima kimšti į save informaciją, kuri yra iš esmės bevertė, iki laikų pabaigos.

Galima pasyviai, automatiškai absorbuoti menkavertę informaciją kasdien, diena iš dienos. Galima šiam procesui paaukoti savo gyvenimą.

“If You do not intend acting on information, don’t even take it in”, sakė kažkas kažkada.

Verta išsitatuiruoti tai savo sąmonėje. Ir elgtis atitinkamai.

<<< >>>

P.S. Šią akimirką, labai sunku nusikratyti jausmo, kad “Matrica” iš tiesų yra dokumentika:

Mes iš tiesų gyvename didžiulėje “globalioje fermoje”, pajungti prie skaitmeninės jutūbų ir instagramų lašelinės, per kurią į mus atiteka menkavertė – bet saldi – informacijos košė, o iš mūsų išteka..

..mūsų sąmonė, mūsų energija, mūsų kibirkštis ir mūsų gyvenimai.

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment