≡ Menu

Ko reikia, kad mes leistume daugiau laiko betarpiškame ryšyje su gamta? (Ir savimi.)

Tikiuosi, kad Tu mėgaujiesi buvimu gamtoje, taip pat, kaip ir aš.

Pastaruosius kelis metus visa mano sistema – mano kūnas ir protas, sąmonė ir pasąmonė – vis labiau savarankiškai ieško būdų pabūti kuo labiau betarpiškai tikroje gamtoje:

Be miesto šviesa užterštų nakties debesų, be elektros laidų horizonte, be tolimos automagistralės garsų… Pasinėręs pilnai į buvimą ten, kur esu.

Basomis kojomis. Po atviru dangumi. Sklidina širdimi.

Ir BENT tris non-stop paras bent kartą metuose. Geriau – savaitę. Dar geriau – padauginti tą savaitę dar 3 kartus.

Smūginis suvokimas:

Iki šiol savo gyvenime aš dar niekada nesu tiek laiko praleidęs gamtoje – 3 pilnas savaites per metus.

3 kartus po savaitę. Arba 7 kartus po 3 dienas. Arba bet koks kitas variantas į tarpus.

Suprantu, jei “nesupranti” apie ką čia kalbu. Ir labai džiaugiuosi, jei Tu esi “apie tą patį”. ::)

Nes.

Aš pats tokį gilų ir absoliučiai terapeutinį buvimo gamtoje poveikį – ir POREIKĮ! – pradėjau jausti vos prieš kelis metus.

Prieš tai, gamta būdavo “gerai”, bet labai mažų, pasikartojančių nepatogumų pakakdavo – “į pėdą duria spygliai”, “nėra tūliko”, “bliamba, uodai!..” – kad už dienos kitos pradėčiau svajoti apie “komfortą ir civilizaciją” bei, pirmai progai pasitaikius, rasčiau pretekstą grįžt į namus.

Nesuprask klaidingai – man patinka namai. Man patinka komfortas. Ir civilizacija. Baisu įsivaizduoti pasaulį be jos.

Bet..

Man nepatinka, kai komfortas pavergia mane. Kai technologijos, malonumai ir patogumai iščiulpia iš manęs būties paslaptis ir priverčia suktis keistose, beprasmiškose karuselėse, tuščiai švaistant savo dienas, metus bei gyvenimą.

Blogiausia – nepastebint to.

Todėl aš LABAAAI džiaugiuosi, kad “Miego Kupsto” idėja aplankė mane – man ji atrodo per paprasta ir per gera, kad nepasidalinčiau.

Ji atėjo pas mane per 2019-ųjų metų Rasas, klajojant po vieną keisčiausių ir nuostabiausių vietų Lietuvoje [1] su trim savo draugais – ačiū už bendrą patirtį, Laurynai, Jokūbai ir Gipai!

Beje, tą kartą Rasas šventėm kaip tik tris paras – murzini, purvini ir laimingi – per kurias sutikome vos du kitus žmones, paklydusią porelę. Buvo siurrealu. 🙂

Akcentuoju, kad šventėme Rasas ne tik tą vieną naktį, bet tris pilnas paras, kadangi man tai atrodo be galo svarbu ilgalaikiam žmogaus produktyvumui ir kūrybingumui:

Užtrunka, kol geros idėjos iškyla pro kasdienį triukšmą. Tam triukšmui nutilti reikalingas laikas be išorinės stimuliacijos ir gamta, ten kur ji dar yra, šią funkciją atlieka tiesiog fantastiškai. Geriau, nei bet kas kitas.

Žodžiu..

Aš klajojau naktimis po tą magišką, mūsų protėvių išpuoselėtą žemę – nes dienomis buvo tiesiog per karšta – ir mąsčiau:

Ko reikėtų, kad galėčiau – ir norėčiau – čia likti savaitėmis?
Kad ne tik “galėčiau išbūti”, bet ir absoliučiai mėgaučiaus tuom?

Ne tik aš, bet ir mano mergina. Galbūt dar vaikai. Ir šuo.

Pasirodo, labai nedaug ko:

MIEGO KUPSTO“.

::)

“Miego Kupstas” – tai “kieta palapinė”, kurios didžioji dalis užkasta po žeme ir apaugusi natūralia augmenija taip, kad ateidamas iš nugarinės pusės, gali užlipti ant jo ir nesuprasti, jog stovi “ant namo”.

<<< >>>

Tęsinys “kitame numeryje”, nes šiandien tiesiog “baigėsi laikas” – privalau jį normuoti ir paskirstyti tikslingai bei išmintingai. Iki ryt. 😉

[1] – Šios konkrečios vietos neišduosiu, nes paskui nebeturėsim ramybės tenai. ::) Bet jei tik leisi, Tavo jėgos vietos pačios Tave susiras, jei tik Tu jas pakviesi ateiti į savo gyvenimą. Giliai, iš širdies. Kad ir dabar. 😉

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment