≡ Menu

Lietuva. Baltų Havajai. Dvasinių Startuolių Slėnis.

“Kaip vyriausybės, mes klupčiojam nuo katastrofos prie krizės programos, be plano, be vilties ir be vizijos.”

Alvin Toffler

Kai mąstau apie Lietuvą, kurioje gyventi išties gera, mano viduje iškyla du žodžiai:

Baltų Havajai.

Šis žodžių junginys gimė bevaikštant miškais, pelkėmis ir paupiais Švenčionėlių apylinkėse su draugų – vien tik vyrų – grupe, berods, 2016-ųjų žiemą.

Nuo to laiko, jis manęs niekada nebepaleido.

Žygio metu mes diskutavome klausimus:

Kokia Lietuvos vizija? Kur mes keliaujame?
Kur ir kokie mes norime būti po 50 – ar net 500 – metų?
Kokie ištekliai, kuriuos mes turime, bus labai vertingi ateityje?

Ir t.t.

Mūsų didžiam nustebimui, mes supratome, kad Lietuva arba neturi jokios konkrečios vizijos arba mes apie ją nieko nežinom.

Geriausia “vizija”, kurią bendromis jėgomis tuo metu sugebėjom įvardinti:

Dar biškį daugiau pinigų, dar biškį daugiau trinkelių mieste,
dar biškį geresnė buitinė įranga namuose, dar biškį geresnė mašina
ir gal dar biškį ilgesnės atostogos.

Nėra blogai. Progresas. Vertinga taip pat. Ar bent jau (lyg ir) geriau, nei regresas. Bet..

Neįkvepia, nors Tu ką.

Tada iškilo kiti klausimai:

Gal Lietuvai ir nereikia vizijos? Gal šalis – tai tiesiog per didelė masė žmonių, kad juos visus galėtų suvienyti bendra, įkvepianti kryptis?

Aš nesu politikas ir nieko nežinau apie valstybės valdymą, administravimą bei su tuom susijusiais iššūkiais. Bet žinau, kad..

Kryptis yra neišvengiama – mes visi keliaujame viena ar kita kryptimi kasdien, šią pat akimirką, nepriklausomai nuo to, ar suvokiam tai ar ne.

Kryptis gali būti – ir dažnai yra – nematoma, nesuvokta ir nejaučiama.

Panašu, kad keliavimas tokia nesuvokta, nematoma kryptimi ilgainiui ir atveda prie genocido, tremčių, okupacijos bei kitų “povandeninių uolų”, kurios tykoja tų, kurie dreifuoja aklai.

Nes sąmoningai tokios krypties ir tokio likimo nesirenka nei viena tauta ar valstybė.

Iš čia kilo dar kiti klausimai:

Ar apskritai įmanoma nustatyti valstybės kryptį taip,
kad mes klestėtume ir už 500 metų, nepaisant to,
kas nutiks išoriniame pasaulyje aplink mus?

Vertinant grynai iš statistinės pespektyvos, greičiausiai, įmanoma. Tik tikimybės procentas – nykstamai mažas. Tačiau..

Tai, kad tikimybė be galo maža, nereiškia, kad neverta dėt pastangų.

Ypač, kai įvertini alternatyvas.

Todėl ši tema suko ratus mano paties asmeninėje ir jungtinėje mano draugų bei genties sąmonėje jau gerus 4-5 metus.

Ji niekada neišsisemia, niekada nepabosta, visada uždega, įkvepia ir stumia į priekį – daryti daugiau, geriau, giliau, gražiau, galingiau… To, ką viduje jaučiu turintis vertingiausia.

Net jei ta kryptis bus tik mano ir dar kelių mano draugų – verta ją pasakoti sau ir kitiems, kaip asmeninės mitologijos dalį.

Galų gale, būtent istorijos, kurias mes pasakojame – visų pirma sau, o tada kitiems – ir nulemia tai, kaip mes patiriame pasaulį, kaip priimame įvykius, kurie mums nutinka ir kaip kokybiškai gyvename.

“Pasakoti”, “sekti”, “sektis” ir “sėkmė” – ne veltui tos pačios šaknies žodžiai.

“Ar Tau gerai sekasi?” – ar ta istorija, kurią Tu pats sau pasakoji, sutampa su realybe, kurios Tavo vidus, Tavo širdis ir Tavo dvasia iš tiesų nori?

Todėl verta pasakoti vis geresnes, vis gilesnes, vis gražesnes ir vis galingesnes istorijas – istorijas, kylančias iš Tavo širdies, iš Tavo dvasios, iš Tavo esmės.

Iš beribės protėvių išminties. Iš globojančių gamtos galių ir paslapties. Iš jaudinančio ir svaiginančio ateities potencialo bei nežinomybės. Iš visą persmelkiančios, užtvindančios ir ištirpdančios būties, kuri visada yra čia, dabartyje.

Sekti, austi ir pinti. Begalines atskiras dalis. Į vieną nedalomą visumą.

Jausmu. Žodžiu. Mintimis. Veiksmu. Buvimu.

Tas aukščiausios kokybės buvimo jausmas man ir yra Baltų Havajai:

Baltų Havajai – tai mitinė žemė, kurios paslaptys, galimybės ir gelmės teka šilkinėmis džiaugsmo, dėkingumo ir nuostabos srovėmis per Tavo kūną, sielą ir širdį.

Baltų Havajai yra jausmas, kad mes iš tiesų gyvename Rojų Žemėje. Gyvas liudijimas, kad jis nuolatos čia.

Šį jausmą aš patiriu periodiškai, tiek vienas, tiek su kitais žmonėmis – YPAČ su kitais žmonėmis!.. – keliaudamas gylyn į autentiškas patirtis per kvėpavimą, judesį, nuoširdumą, atvirumą, smalsumą ir šokį.

Šiuo jausmu, kaip niekuom kitu, norisi dalintis. Norisi, kad jį patirtų visi.

Dažniausiai, Lietuvos gamtoje. Dažnai – viduje. Jaukiai, gražiai ir su nuoširdžiu dėmesiu įrengtose erdvėse, kurios kviečia patirti. Visu kūnu. Visu savimi. Atviru protu ir širdimi.

Kuo labiau tos patyrimo erdvės apsuptos gamtos – kuo darniau išorė suintegruota su vidumi – tuo geriau.

Žemė. Oras. Vanduo. Ir ugnis. Augalai. Elementai. Žvėrys. Žmonės. Ir žvaigždės. Naktis. Meilė. Magija. Džiaugsmas. Gryna paslaptis.

Tekanti venomis. Ne tik per Tave. Per mus visus. Per tai, kas yra.

Aš tiesiog nežinau geresnio jausmo (gal net nenoriu žinoti), nei buvimas visiškai atviru kanalu, per kurį tvinsta emociniai-informaciniai potvyniai ir atoslūgiai, nuplaunantys viską, kas sena ir atnešantys viską, ko reikia naujai.

Tas jausmas, kai Tu:

  • Nustoji būti vakarėlio ar festivalio dalyviu ir tampi festivaliu;
  • Nustoji būti miesto gyventoju ir tampi miestu;
  • Nustoji būti Lietuvos piliečiu ir tampi Lietuva;
  • Nustoji būti tuo, kuris stebi žvaigždes ir tampi Visata.

Iš mažos, atskiros, izoliuotos dalelės tampi didele, nuostabia, begaline visuma.

NIEKAS neatgaivina ir neužpildo labiau, nei tokia patirtis..

Aš daug kartų ilgus metus mąsčiau apie tai – kodėl ši patirtis man tokia vertinga? Galiausiai, atsakymas tapo akivaizdus:

Ji padeda suvokti, pajausti, patirti kas Tu iš tikro esi.

Nesuvokiamybė. Pasireiškianti vieno žmogaus kūne. Bet galinti keliauti toli, plačiai ir giliai už jo ribų.

Dvasios įsikūnijimas, turintis savo priežastį ir paskirtį, dėl kurios čia atėjo. Nešantis pasauliui savo dovanas, pamokas, patirtis, kurių niekas kitas atnešti negali.

Svarbi vieta:

Jei nepažįsti savęs – jei nejauti tiesioginio ryšio su savo dvasia – negali atnešti pasauliui tų dovanų, kurių atnešti čia ir atėjai, visų pirma.

Tokiu atveju..

Viskas, ką gali pasiūlyti pasauliui, yra tik varganos kokybės pakaitalai. Nuograužos. Liekanos. Už kurias pasaulis Tau taip pat atsilygina atitinkamai.

Rezultatas – skurdas dvasioje bei širdyje, net jei fiziniame plane ir žėri brangiausi žaislai.

Tiesioginis dvasios patyrimas per kūną yra metafizinis faktas.

Ne veltui senovės lietuviai net dievą tokį turėjo – PerKūną.

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment