≡ Menu

Aukojimas Ant Savo Vidinio Altoriaus: Blogųjų Tikimybių Mažinimas, Gerųjų Tikimybių Didinimas.

Šiandien – badavimo diena! – praktiškai nenaudojau interneto, o kai naudojau, elgiausi išties nepriekaištingai:

Vos dvi tikslingos žinutės messenger’yje – fast in, fast out, jokio užkliuvimo, paslydimo ir apsivertimo.

Rašau ne tam, kad pasigirčiau, o tam, kad pasidžiaugčiau ir pasidalinčiau gilesnėmis pamokomis, kurias ten jaučiu.

Po giliai meditatyvios nevalgymo dienos trumpam užsukęs į messenger’į akimirksniu pajutau, kokią didelę galią kiekviena nauja žinutė turi man:

Vos vienas neatsargus paspaudimas, kurio man šiuo metu iš viso nereikia ir mano judesio kiekio “traukinys”, kurį taip ilgai ir kruopščiai akumuliavau, gali būti “nuverstas nuo bėgių”.

Ir jei nebūsiu budrus, man vėl teks dirbti valandas, dienas, gal net savaites tam, kad pasiekčiau pirminį judesio kiekį – tą ryžto, aiškumo ir efektyvumo lydinį, kurį taip gera jausti savo gyvenime.

Kaip stebėtinai lengva pasiduoti, paslysti ir pamiršti tai, kas iš tikro svarbu..

Tai, kas svarbiausia dabar, šiuo metu.

Lengva ne tik pamiršti – tam, kad galėtum pamiršti, visų pirma privalai žinoti.

O tai yra sunkesnė užduotis, nei gali atrodyti.

Nuolat bombarduojant savo sąmonę “greitaisiais interneto angliavandeniais” labai lengva taip niekada ir neišsiaiškinti, ko Tu iš tiesų nori, kas Tau iš tikro svarbu ir už ką Tu esi pasiryžęs aukoti visus ne esminius dalykus savo gyvenime.

Sąvoka “aukojimas” man keldavo neigiamas asociacijas iki šiol:

“Nenoriu nieko aukoti, noriu viską turėti!” klykdavo mano vidinis dvimetis vos išgirdęs kalbą pasisukant šia linkme – esu be galo dėkingas Jordan B. Peterson’ui už tai, kad parodė man, kokia iš tikro esminė yra aukos metafora IR praktika mūsų gyvenime.

Supaprastintai:

Ko nors nuoširdžiai, giliai, iš tikro norėti reiškia būti pasiryžusiam paaukoti viską, ko Tau iš tiesų nereikia, tam, kad gautum tai, ko Tu nori.

O kiekvienas iš mūsų turi ištisą galybę dalykų, kurių mums iš tikro absoliučiai nereikia, bet kuriuos mes vis tiek labai mėgstam.

Gal net tikim, kad “mylim” arba “negalim” be to – t.y. turim tikrą prisirišimą ir priklausomybę.

Dar daugiau:

Kai Tu ko nors iš tiesų nori, Tu privalai ne tik paaukoti viską, kas nėra fundamentalu Tavo gyvenime, bet ir priimti galimybę, kad Tu vis tiek negausi to, ko nori.

Nes garantijų gyvenime nėra. Yra tik tikimybės.

Todėl aukodamas visus savo gyvenimo neefektyvumus, Tu darai dvigubai gerą darbą išties:

A. Tu mažini tikimybę, kad Tave sugniuždys katastrofa, kurios Tu nenumatei;

Nes “juodųjų gulbių” tiesiog bus – kuo ilgiau gyvensi, tuo didesnė tikimybė.

B. Tu didini tikimybę, kad Tau iš tikro pavyks gauti tai, ko Tavo širdis trokšta.

Ir gal net dar truputį daugiau – nes didžiulė sėkmė ir pilnatvė nutinka taip pat.

Kaip būtent gali atrodyti tas mistinis “aukojimas” apie kurį čia visi kalba?..

Keli greiti pavyzdžiai:

  • Sprendimas kiekvieną penktadienį atsisakyti maisto 36 valandoms yra aukojimas;
  • Sprendimas neiti į internetą – ar bent į socialinius tinklus – KOL nepadarei esminio dienos darbo yra aukojimas;
  • Sprendimas kartas nuo karto nesusitikti su draugais tam, kad galėtum dirbti prie savo tikslo yra aukojimas;
  • Ir t.t.

Aukojimas ant savo vidinio altoriaus. Tiesioginio ryšio su Dievu. Su esatim. Su idealu. Su aukščiausiu, giliausiu, plačiausiu savim.

Paradoksalu, bet..

Jau vien tas ryšys su naujai atrandamu besąlyginiu, aukščiausiu idealu ir yra galingiausias įmanomas apdovanojimas.

Rašau tai labai nuoširdžiai ir pats stebiuos.

Visa kita – galinga sveikata, geri finansiniai rezultatai, fantastiškai išsiilgtas laikas su žmonėmis, juokas ir maistas kaip niekad gardus – yra tik bonusas.

Šalutinis efektas. Papildomas apdovanojimas.

Niekada taip anksčiau nemąsčiau. O dabar tai taip gyva many.

Sakiau gi Tau, kad tas badavimas keistus procesus aktyvuoja viduj.

::)

L.

P.S. Ką Tu aukoji ant savo vidinio altoriaus pastaruoju metu? Ką norėtum aukoti? Vardan ko?

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment