≡ Menu

1784 keiksmažodžiai raštu

1784, būtent tiek žodžių šiandien išrašiau, kol galutinai išsėmiau savo “srutų duobes” viduje.

kol tapo nebeįdomu – juokinga, todėl nebeįmanoma – rašyti toliau ta pačia kryptimi. kol tapo nebeįmanoma aktyvuoti nepasitenkinimo viduje.

bet prieš tai..

prieš tai buvo tik nepasitenkinimas.

savimi. savo elgesiu. savo įpročiais. savo strigimu komforte. savo haliucinacijomis. iliuzijomis. svaičiojimais. didybės manijomis. absoliučiu prasilenkimu su realybe.

pažadais (SAU!), kurių absoliučiai neketinu vykdyti. arba kuriuos atidedu iki begalybės. iki “kada nors”. nes “turiu laiko”. savo gudriu, nors vaikišku ir kiaurai permatomu, bet nuolatos pateisinamu išsisukinėjimu. savo…

..viskuom.

įdomiausia, kad rašydamas visą tą “srutų srautą” tuo pat metu sugebėjau stebėti jį iš šalies, nesusitapatint su juo ir nesureikšminti jo.

taip, akumuliavau daug nepasitenkinimo viduje; taip, mano neveiklumas, mano delsimas, mano inercija, mano strigimas patogume mane užkniso juodai.

LAUKIAU TO.

laukiau, nes nepasitenkinimas – gilus, vidinis, tikras – yra tiesiausias kelias į pokytį. laukiau ir sulaukiau. gavau.

ačiū. valio. pagaliau.

buvo juokinga liudyti srauto pabaigą. štai ji, neredaguota:

“nu ir?.. nu ir?.. srutų krūva (taip būti negali – nebent srutų duobė). tai tada srutų duobė – srutų prūdas – iškastas viduje ir užpildytas iki kraštų. ką toliau? srutų ežerą kasi? tvenkinį? upę?

ai.. ne. ble. nebeįdomu. staiga absoliučiai nebeįodmu judėt ta linkme. išsisėmiau. užpildžiau savo srutų duobes. dabar reiks susigalvot kažką kito. gal eiti pašokti. ar ką.”

išėjau pasivaikščiot ta proga, iki Krikštamotės.

ramus ir švarus viduje.

L.

P.S. visada daug geriau, kai “vidinių srutų duobės” guli saugiai suarchyvuotos kažkur išorėje – popieriuje, kompiuteryje, drobėje.. – negu teliūškuoja, sklidinos iki pat kraštų, viduje.

nes “vidinės srutos” gali tapti labai geromis trašomis, tačiau taškyt jas ant kitų – net ne iš blogos valios, “netyčia” – absoliučiai neverta.

ypač ant tų, kuriuos myli.

a-men.

{ 1 comment… add one }
  • Linas 2022-02-16, 22:47

    taip pat įdomu pastebėti, kad prie tokio ryškaus nepasitenkinimo aktyvavimo prisidėjo ir mano “informacijos dieta”, kurios laikausi vis švariau ir švariau:

    jutūbas, feisbukas, instagramas, mesendžeris, 15min, delfi, lrt.lt ir dar keletas kitų mano kompiuteryje – užblokuoti; dedikuotų programėlių telefone – nėra; per telefono naršyklę – KARTAIS nusprūstu, bet stebėtinai retai.

    (“Barjero” principas tiesiog veikia – kuo nepatogiau atlikt veiksmą, tuo rečiau jį kartosi; ir atvirkščiai.)

    tai pasakius, darau rimtą prielaidą, kad JEI aš būčiau leidęs sau “naršyti ką tik noriu jutūbe, feisbuke ir internete apskritai”, mano vidinis signalas būtų taip ir neprasimušęs į paviršių per išorinio pasaulio triukšmus.

    tokiu būdu, akumuliuotas vidinis nepasitenkinimas būtų likęs už “sąmoningo radaro” ribų IR, tikėtina, būtų pasireiškęs nesąmoningai.

    kaip pasyvi agresija, nukreipta į save patį arba kitus.

    kvaila, neefektyvu, nejauku.

    p.s. koks kiekis “vidinio nepasitenkinimo”, kuris iš tiesų būtų labai sveikas, jei priimtas ir suvoktas sąmoningai, yra blokuojamas išorinio pasaulio triukšmų tokiu būdu?

    kokius kūrybinio potencialo klodus, kokius proveržius mes galėtume aktyvuoti, jei sugebėtume juos atrakinti masiniu būdu, kaip tauta, kaip visuomenė, kaip žmonija?

    kažkas, apie ką labai įdomu galvoti..

    saldžių. dienų ir naktų.

    :;)

    L.

Leave a Comment